aš tikiuosi, kad niekas mano blogo iš artimų pažįstamų neskaitot, nes viskas, ką dabar sukursiu yra tiesiog man. aišku, galėčiau visą tai tiesiog palikti savo kompiuterį .txt formate, bet galvojant, kad pas mane duomenų ir taip yra terabaitai daugiau, nei galiu išsaugot, noriu palikti čia. kur buvau, esu ir būsiu savimi.
būsiu oro uoste ir mes abi atsisveikinsim, gal ne abi, gal ir daugiau, bet bus ašaros tokios visai ne karčios, nes neskaudės. bus tik baimė ir svajonės. tada praeis savaitės, gal mėnesiai. bus gražus beatmeikeris, kuris gros gitara, dainuos dainas tik man kurtas. aš jam išpasakosiu visą savo gyvenimą, o jis kiekvieną detalę įsimins, nes jam rūpi, jam svarbu. jis man padovanos aviečių arbatos, vietoj gėlių, nes jis žinos, kaip aš ją mėgstu. jis pakvies mane į savo gigą, kur aš stovėsiu droviai steidžo prieky ir šypsosiuosi, nes backsteidže jis man bus pasakęs, kad aš jo mūza. tada aš jam papasakosiu apie sattą ir mes abu išsiųsim jo samplą dalyvaut ritmo kovose. ir nežinau kuri tai bus manoji satta, gal jau šešta, ar septinta, o gal ir vėliau. jis susipažins su visais mano draugais ir stebėsis, kaip aš sugebėjau išvažiuoti iš čia ir būti viena, visiškai viena. o aš stovėsiu šalia tavęs ir žiūrėsiu į visą auditoriją, kuri nuo tavo kreizi vaibo eina iš proto taip pat, kaip ir aš. o tam crowde pastebėsiu tave. kitą tave, ir nusišypsosiu. tu irgi pastebėsi. ir mes abu mintyse pasidžiaugsim, kad viskas taip išėjo. galiausiai, grįšim į savo salą. pabaigsim studijas. dirbsim tai, ką norim. gyvensim bute aukštom lubom ir baltom sienom. kur vonioj maudysimės abu, o šalia degs žvakės. atostogas planuosim lietuvoje, nes jūra bus mūsų oazė ir mes begiosim po smėlį, o kartais ir laužą susikursim, ir visus draugus pakviesim, ir zefyrus kepsim, visai kaip filmuose. o kai bus baltos vestuvės, mes būsim abu su juodais klasikiniais vansais. ir po ceremonijos sėdėsiu su pamergėm po kalėdinėmis lemputėmis dvelkiant vasaros vėjeliui ir galvosim, kaip visa tai atsitiko.
