kaip yra su tom fantazijom....
tikrai ne paslaptis, kad kiekvienas tai darom. ta prasme, prieš užmiegant norisi pamiršti visus kamuojančius rūpesčius ir tiesiog pasvajoti, tiesa?
neseniai pastebėjau, kad aš neleidžiu sau labai giliai į tai pasinerti. dažnai būdavo, jei pradėdavau kurti tobulus scenarijus, greit viską nuvydavau į šalį, nes nu common, tai niekada nebus realybė ir kam save kankinti. ir tik dabar atėjo suvokimas kodėl aš to neleidžiu sau daryti.
aš tikrai esu svajotoja, kas pažįsta, nepaneigs. galiu prifantazuoti taip, kad neatskirčiau realaus pasaulio nuo svajonių. bet čia ir yra problema. prieš kelias dienas aš paleidau savo mintis ir žiūrėjau, kiek toli jos mane nuneš. bet nunešė taip toli, kad aš nebenoriu grįžti. gyvenu minutėm, kada galėsiu gulti į patalus ir vėl pasinerti į tas akimirkas, kurios padarė mane laiminga.
bet juk čia nėra gerai.
man atrodo, taip žmonės išprotėja.

rest in peace, dear satta

jau kelintas įrašas lieka išsaugotas kaip juodraštis.
šitas gali būt neišskirtinis.
pabuvau dvejose festivaliuose, tad žinodama save, turėčiau būti pilna pozityvumo, bet dabar mintyse tik 'aš esu liūdnas žmogus'. gal ne liūdnas, o tuščias. pasidžiaugiu akimirka, ir viskas dingsta.
dažnai savo įrašų aš pati nebe suprantu.
bet aš niekada neišmoksiu kitaip rašyti, nes būtent tokios kreivos mintys man einasi lengviausiai. tą sekundę atrodo pasisako viskas, ką norisi pasakyti.

"gera žinoti, kad tu turi stiprų užnugarį. bet pati tai aš nežinau, ką tai reiškia". 

jei nori ką nors pasakyti, sakyk dabar. nori ką nors padaryt, daryk dabar. nelauk akimirkos, nelauk pirmadienio, nelauk naujų metų. eik ir padaryk dabar. ugne, nelauk dar keturių metų.
ps. geriau vėliau, nei niekada, todėl dabar esu padarius viską, ką žadėjau. bet vis tiek. nelaikykit visko savy. bus lengviau.

chebra, ačiū už gražią paskutinę sattą.