šitas gali būt neišskirtinis.
pabuvau dvejose festivaliuose, tad žinodama save, turėčiau būti pilna pozityvumo, bet dabar mintyse tik 'aš esu liūdnas žmogus'. gal ne liūdnas, o tuščias. pasidžiaugiu akimirka, ir viskas dingsta.
dažnai savo įrašų aš pati nebe suprantu.
bet aš niekada neišmoksiu kitaip rašyti, nes būtent tokios kreivos mintys man einasi lengviausiai. tą sekundę atrodo pasisako viskas, ką norisi pasakyti.
"gera žinoti, kad tu turi stiprų užnugarį. bet pati tai aš nežinau, ką tai reiškia".
jei nori ką nors pasakyti, sakyk dabar. nori ką nors padaryt, daryk dabar. nelauk akimirkos, nelauk pirmadienio, nelauk naujų metų. eik ir padaryk dabar. ugne, nelauk dar keturių metų.
ps. geriau vėliau, nei niekada, todėl dabar esu padarius viską, ką žadėjau. bet vis tiek. nelaikykit visko savy. bus lengviau.
chebra, ačiū už gražią paskutinę sattą.
No comments:
Post a Comment