prašau taip nebedaryk

aš jau kelias dienas galvojau parašyti įrašą, nes visgi praėjo daug laiko po paskutinio karto. atsitiko daug dalykų. pabaigiau kurti  2014 video, kuriuo taip norėjau pasidalinti.
prieš dvyliktos klasės egzaminų rezultatų paskelbimo dieną mane pasiekė baisi žinia, kad dangus pasiėmė man brangų žmogų.
dabar, kai galvoje tik darbas ir egzaminai, tik šįkart universitetiniai, žinia vėl kirto į paširdžius.

aš tave pažinojau nuo penkiolikos metų.
ir niekad nepamiršiu, kaip dar šią vasarą, abiejų mylimiausiame festivalyje buvom, ir eidama su drauge iki steidžo, aš tave pamačiau vieną sėdintį ant žemes, ir pasakiau draugei, kad tu eik, aš prisėsiu. nes gi tiek kartų norėjau tave gyvai užkalbint, nes tas feisbukas ar sms žinutės nieko nereiškia, kai šneki su žmogum ir gali matyt jo šypseną. nepamiršiu, kaip tamsoj ieškojom mano mašinos, kad galėtumėm pasiimti dar porą alaus skardinių ir eiti toliau klausytis muzikos, dėl kurios mūsų širdys pasiekia aukščiausią laimės ribą.
nepamiršiu ir kaip prieš kelias dienas penktadienį tu man netikėtai parašei; ir kaip buvo gera žinot, kad nors ir ne lietuvoje per kalėdas, aš tokia ne viena.
dieve, jai taip greitai dar ką nors atimsi iš mano širdies, prisiekiu, neatlaikysiu.
<3

ir tau