19

Birthday weekend is over and I can honestly say, it tops all of my other birthdays combined. I mean, I had to 2 amazing nights out, danced A LOT, saw few favorite artists live and met new people. Uploading the least awesome video of the Saturday night just because I can't upload anything more that 100 MB, so sorry about that. But I'm still in the making of 2014 video, so check back at the end of the year for it!
I don't have any good pictures yet, but I'm going to see Banks tomorrow, so I'll take that opportunity to have so selfies :)

and also.
You know when people ask freshers 'do you think you're in the right place?', well I think I know the answer. And it is yes. I was sitting in a lecture on a Friday afternoon and actually realized that I'm glad that I'm here. I'm glad that I'm studying Biology and I find it fascinating. I love that in almost every other class I hear lecturer saying 'I am sorry I can't explain it because no one has explained it before, it is unknown why it's like that'. That just means, there are plenty of possibilities to actually find something that hasn't been known to anyone before. That just means I can have my name in the history book, at the Biologists' section, under 'the founder of' or 'invented this' or 'explained this'.
it blows my mind.

first month

hello there mate!

haha! I should start writing in English now, I guess. I've been here for a month exactly. I got a job (uniform (that I actually not really fond of, but oh well) is below), died my hair dark brown ( and LOVING IT), met new people, have new friends, opened a bank account, new phone number, the studies are going quite alright. Living the life I always wanted. 

that is the result of what bright/dark lips and dark hair has done to me haha

the view of these sunrises are just breathtaking every time 

cheers

tags though

Kažkaip užsiskaičiau savo blogą, nes nesimiega. ( whoa 10 už gramatiką) Perskaičiau daugiau nei metus atgal ir tik dabar suvokiau, kokia miserable buvau. Gal tiesiog tik tokiom akimirkos norėdavosi rašyt, bet rimtai pagalvojus, tikrai labai dažnai aplankydavo tokios sunkios dienos, kad šia akimirka (vnsk. vard.) džiaugiuosi. Dabar gyvenu tik sau. Galiu miegoti nuoga, nors anksčiau apie tai net sau pagalvot neleisdavau. Galiu vidury nakties išeiti į lauką ir kvėpuoti po lietaus esančiu gaiviu oru. Galiu vaikščioti po parkus valandų valandas ir grožėtis pasauliu. Galiu visą dieną žiūrėti draugus ir nesijausti kalta. Galiu daryti viską, ką noriu. Galiu nueit į parduotuvę, nusipirkt plaukų dažų ir nusidažyt. Galiu paprastą dieną dažytis tamsiu lūpdažiu. Galiu viską.  Šita laisvė man yra tokia reikalinga už praėjusius metus, kad net širdį spaudžia.

Pasirodo tiek ir tereikėjo, kad 'susitvarkyčiau gyvenimą'. Dabar telieka tik užpildyti jį meile. O jau dėl šitos, reikės daug darbo įdėt. Galėtų daug lengviau ateiti, negu šitas naujas gyvenimas. Ir grečiau.

rugsėjo 28 12:25 vietos laiku

aš tiek jaudinausi, kaip man pavyks padaryti tokį didelį persilaužimą savo gyvenimę. palikti draugus, šeimą, namus ir atvažiuoti čia.

pabuvau penkias dienas, ir galiu pasakyti, kad tai buvo geriausias sprendimas, kokį tik galėjau pasirinkti. čia verda gyvenimas kiekvieną dieną. žmonių paprastą pirmadienio popietę mieste kaip per jūros šventę. čia nėra keista tiesiog atsisėti aikštės viduryje ant laiptų ir žiūrėti į žmones ar klausytis muzikos, nes taip daro dauguma. čia gali eiti į klubą pasidažiusi tik tušu ir šokti vidury salės ir visi šypsosis, net prisijungs. čia nereikia apsimesti kitokia. čia gali būti savimi. šiandien vakare vaikščiodama palei kanalą, gerdama kavą, netgi pagalvojau, kad per šias kelias dienas aš nė karto nepasijaučiau blogai dėl savo figūros ar kitų flaws. 

draugas klausė, ar nors truputį jaučiuos home sick, ir tikrai sau nemeluojant, visiškai ne.

šią akimirką aš taip džiaugiuosi, kad nepasilikau Vilniuje, jūs nė neįsivaizduojat.

(lab coat)

The Cathedral

The Victoria Square

mano namučiai 

(flat 32, floor 5, room 4)

oazė 

o2 academy

kaip žmonės persikrausto į kitą šalį?

aš vėl buvau Vilniui ir vėl viską jis sujaukė. Šįkart paskutinį kartą prieš savo didžiąją kelionę.
Bet ta prasme, aš grįžau, ir jau dvi dienas nerandu sau vietos. Ryte atsikėliau su nežmoniška šypsena veide ir tik vėliau supratau, kad sapnavau savo gyvenimą Vilniuje. Lygiai taip pat, kaip ir mano draugai dabar, ėjau į paskaitas, vakare gėriau kavą centre su draugėm, o savaitgaliai buvo tokie, kokius pajaučiau ištikrųjų būdama ten; tokie careless, bendraujant su visais ir nežinant kur atsibusi.
klausant savo muzikos, šokant su savo žmonėm, viskas pažįstama, šilta, gera.
bet žinot kaip bus.
paliksiu namų raktus.
paliksiu sim telefono kortelę.
paliksiu knygas.
paliksiu kai kuriuos rūbus.
paliksiu senus sąsiuvinius.
paliksiu savo lovą. vonią. kiemą.
paliksiu savo namus.
paliksiu šeimą.
paliksiu draugus.

bus nauja banko sąskaita.
naujas numeris. nauja sim kortelė.
nauji buto raktai.
nauji žmonės.
nauja kultūra.
naujas miestas.
nauja šalis.
kita kalba.
darbas.
mokslai.

nors atrodo susitikau su tikrai daug draugų, kuriuos norėjau pamatyti, ir visus apkabinau, ir pasidžiaugiau, kad juos pažįstų, bet dabar sedžiu ir galvoju, kad norėčiau apkabinti dar ir dar, ir niekad nepaleist.

kaip yra su tom fantazijom....
tikrai ne paslaptis, kad kiekvienas tai darom. ta prasme, prieš užmiegant norisi pamiršti visus kamuojančius rūpesčius ir tiesiog pasvajoti, tiesa?
neseniai pastebėjau, kad aš neleidžiu sau labai giliai į tai pasinerti. dažnai būdavo, jei pradėdavau kurti tobulus scenarijus, greit viską nuvydavau į šalį, nes nu common, tai niekada nebus realybė ir kam save kankinti. ir tik dabar atėjo suvokimas kodėl aš to neleidžiu sau daryti.
aš tikrai esu svajotoja, kas pažįsta, nepaneigs. galiu prifantazuoti taip, kad neatskirčiau realaus pasaulio nuo svajonių. bet čia ir yra problema. prieš kelias dienas aš paleidau savo mintis ir žiūrėjau, kiek toli jos mane nuneš. bet nunešė taip toli, kad aš nebenoriu grįžti. gyvenu minutėm, kada galėsiu gulti į patalus ir vėl pasinerti į tas akimirkas, kurios padarė mane laiminga.
bet juk čia nėra gerai.
man atrodo, taip žmonės išprotėja.

rest in peace, dear satta

jau kelintas įrašas lieka išsaugotas kaip juodraštis.
šitas gali būt neišskirtinis.
pabuvau dvejose festivaliuose, tad žinodama save, turėčiau būti pilna pozityvumo, bet dabar mintyse tik 'aš esu liūdnas žmogus'. gal ne liūdnas, o tuščias. pasidžiaugiu akimirka, ir viskas dingsta.
dažnai savo įrašų aš pati nebe suprantu.
bet aš niekada neišmoksiu kitaip rašyti, nes būtent tokios kreivos mintys man einasi lengviausiai. tą sekundę atrodo pasisako viskas, ką norisi pasakyti.

"gera žinoti, kad tu turi stiprų užnugarį. bet pati tai aš nežinau, ką tai reiškia". 

jei nori ką nors pasakyti, sakyk dabar. nori ką nors padaryt, daryk dabar. nelauk akimirkos, nelauk pirmadienio, nelauk naujų metų. eik ir padaryk dabar. ugne, nelauk dar keturių metų.
ps. geriau vėliau, nei niekada, todėl dabar esu padarius viską, ką žadėjau. bet vis tiek. nelaikykit visko savy. bus lengviau.

chebra, ačiū už gražią paskutinę sattą.